Kraštietis poetas Pranas Raščius (1932-1987) gimė Utenos apskrityje, Užpalių valsčiuje, Linskio kaime, Peldiškių vienkiemyje. Mokėsi Užpaliuose, vėliau Svėdasų vidurinėje mokykloje (dabar – Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazija). Įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija) Hidromelioracijos fakultetą, tačiau pasuko literatūros keliu, pirmąjį eilėraštį parašęs dar studijų metais.
Dirbo „Literatūros ir meno“, „Tiesos“, „Šluotos“, „Pergalės“ redakcijose.
Išleido šešias lyrinių eilėraščių bei penkias satyrinių eilėraščių knygas, knygelę vaikams, sudarė Lietuvos autorių poezijos ir bei humoreskų rinkinius. Rašė libretus operoms ir operetėms. Pagal jo tekstus dainas kūrė kompozitoriai Vygandas Telksnys, Teisutis Makačinas, Benjaminas Gorbulskis ir kiti.
2021 m. išleista P. Raščiaus poezijos rinktinė „Paragauki sulos“, kurioje publikuojami eilėraščiai iš šešių knygų, išleistų 1972–1988 m. Knygą sudarė ir išleido poeto sūnus Andrius Raščius.
P. Raščius didesnę gyvenimo dalį gyveno Vilniuje, apsuptas daugelio kaimynų ir kolegų aukštaičių, tarp kurių – ir iš Utenos krašto kilę literatai Algimantas Baltakis, Saulius Šaltenis, Jonas Sadaunykas-Sadūnas. Poeto gyvenimo keliai taip pat buvo susikirtę su kraštiečiais poetu Antanu Miškiniu ir rašytoju miškininku Gediminu Petru Isoku.
Iš miesto poetas išvykdavo gana dažnai, nes jausdamas ypatingą ryšį gamta, joje ieškojo ir kūrybinio įkvėpimo, ir poilsio.
„Mano gimtinė – miškas, / upė, dangus ir dirva, / ežero krantas… – / viskas, /o viskas – tai Lietuva!“ (P. Raščius, eilėraštis „Gimtinė“)
Poeto eilėse dažnai minima upė. P. Raščiaus sūnus Andrius savo straipsnyje „Poeto Prano Raščiaus širdyje visuomet tekėjo upė Šventoji“ pasakoja: „Nuo pat vaikystės poetas buvo aistringas žvejys, tačiau žvejojo tik upėse: spiningavo ir gaudė kiršlius tuo metu gana egzotiška meškere „museline“, kurią pamatę kaimo gyventojai vis klausdavo, kodėl tas žalias valas neskęsta. Poetas ypač mėgo tris Lietuvos upes: gimtąją Šventąją, Aukštaitijos puošmeną Žeimeną ir Dzūkijos gražuolį Merkį. Šios trys upės poeto kūryboje paminėtos ne kartą. Be to, kiekvienai iš jų yra dedikuoti atskiri eilėraščiai: antai Žeimena pagerbta eilėraščiuose „Prie Žeimenos – skaidriosios upės“ ir „Vėl abu…“, na o Merkiui ir dešimčiai jo intakų yra sukurtas 10 eilėraščių ciklas „Prie Merkio dukterų ir sūnų“. Tačiau dažniausiai poeto eilėraščiuose tekėjo Šventosios upė. <…>“.
„Ak, upe mano, /apsupta žydrynės / meldų ir nendrių / ir pušų lieknų, / jei negaliu tavęs /atskirti nuo gimtinės, kaip ąžuolo nuo jo tvirtų šaknų, – / tai kaipgi nevadint tavęs Šventąja.“ mylimai upei skirtame eilėraštyje rašė P. Raščius.
Kviečiame pasižiūrėti vaizdo įrašą, kuriame kraštiečio – gamtos dainiaus P. Raščiaus eiles skaito aktorius Jokūbas Bareikis: https://www.youtube.com/watch?v=CJD830YoVPo
Už pasidalinimą įrašu dėkojame poeto sūnui Andriui Raščiui.
